Chios.spalio 19 d.

2007.10.19 22:29:16

Sveiki;)

Manau pats laikas susigriebti, kad turiu tokį dalyką kaip blogas. Manau visiems taip – pradžioje daug rašosi, o po to po truputį įsigyveni ir žiūrėk net nepastebi kaip laikas bėga. Tai, kas pradžioje buvo naujienos bei įspūdžiai pamažu pavirsta tavo kasdienybe ir tiek.

Svarbiausia rugsėjo naujiena buvo ta, kad prie mūsų prisijungė ilgai laukta ir paskutinioji mūsų komandos narė. Taigi dabar mūsų „šeima“ (kaip mėgsta mus vadinti vadovas (mes juokais perfrazuojam – sekta)) pilnos sudėties ir tokia ir išliks jei nenutiks kokių nors netikėtų dalykų. Mergaitė atvažiavo rugsėjo pradžioje, iš Vokietijos, o jos vardas yra Indra. Tiesa, jei galvojat, kad ji vokietė, tai šiek tiek klystat, nes panašesnė ji į savo tėtį, kuris yra mongolas. Ir šiaip, nelabai ji mėgsta Vokietiją, labiau Kanadą, kur gyvena jos draugas. Taigi čia dabar tikras internacionalas: „mongolė“ iš Vokietijos, tipiškas italas, prancūzas, rusė iš Estijos ir aš. jei kas nepamena – iš Lietuvos.

Indra praskaidrino mūsų gyvenimą visom prasmėm. Labai spalvinga ir į menus linkusi asmenybė – piešia, kuria „poems“, dainuoja. Tarp kitko būtent dėl dainavimo mūsų ramiuose namuose kilo paskutinis konfliktas. Italui pasirodė, kad dainuoti naktį nėra labai gerai. Giliai širdy aš jam priariau, nors jau išsiugdžiau sugebėjimą užmigti esant bet kokioms sąlygoms – degant šviesai, dainuojant Indrai, darbininkams dirbant gretimam name...

Visa kita po senovei. Dirbam taip pat, tiesa, prisidėjo keletas naujų projektų, jei pavyks sukursim internetinį puslapį norintiems išmokti piešti. Darbo daug, bet tikiuosi, kad kažkaip viską padarysim. Arba kaip nors.

Vienas iš blogesnių dalykų yra tai, kad graikai visiškai išprotėjo ir dabar mes privalom pristatyt kvitukus, kur išleidom savo kišenpinigius (ne maistpinigius, kas visus daugiau ar mažiau įprasta, o kišenpinigius). Pasak dabartinių mano turimų kvitukų gaunasi taip, kad vieną dieną aš išgėriau septynis puodelius kavos, pirkau šešis kepalus duonos, o kitą dieną – septynis pakelius sviesto arba vinių, o vieną dieną prisipirkau maisto už keturiasdešimt eurų (daugiausia dominuojant kačių bei šunų maistui). Čia, aišku, pasak svetimų kvitukų, nes daugiausia mes renkam ne savo, nes per vėlai mums pasakė, kad reikia rinkti. Taigi, tokios tad linksmybės. Tikimės, kad visos organizacijos sukils ir ši kvaila tvarka bus panaikinta. Pastaruoju metu vis labiau įsitikinu, kad Lietuvos biurokratija ne pati baisiausia.

Pats geriausias dalykas yra tai, kad čia pamažu šąla. Aha, man tikrai tai pats geriausias dalykas. Kai prieš kokią savaitę pirmą kartą kiek čia esu lijo pirmas lietus džiaugiausi nežmoniškai, net nuotrauką pasidarėm. Žmonės sakė, kad tai pirmas lietus čia po keturių mėnesių.

Šiek tiek pasiilgau lietuviško rudeninio lietaus, rudens Lietuvoje, ežero, kai kurio maisto (mamyt didžiulis AČIŪ už atsiųstus saldainius!!!!!) ir visų visų žmogučių... pamažu traukia į miegą, tad greičiausiai ir baigiu.

Summary: juokinga, kai kalbant lietuviškai jausmas toks, tarsi laužyčiau liežuvį. Garbės žodis anglų kalba – liežuvinių tinginių išmislas. Graikiškas maistas vis dar toks pat geras. Žmonės irgi. Projektas tęsiasi. Per daug nepavargstam. Visai nepastebiu, kur dingsta laikas. Kalnai - pati geriausia čia vieta.