ramybė

čia Kalėdos jaučiasi tik tuo, kad viskas išpuošta ir papuošta. vakar nusipirkau medaus šampūną. visą naktį kvepėjo medus ir sapnavau juodą arklį. tik ką bibliotekininkė paskambino už mus ir rezervavo viešbutį. ne kartą susidūriau, kad bibliotekose dirba nemažai gerų žmonių. atšalo. jau pradedu svajoti apie pirštines, o bangos didelės kaip niekada. laukiu Kalėdų, nes turbūt negali būti tinkamesnio laiko pakeisti aplinką kaip Kalėdaso. mūsų namas jau visai nebejaukus ir jau visai nebe mūsų. palinkusi eglutė blyškiai šviečia tik saulėtomis dienomis, o darbe ant laiptų turėklų iškarstytos lemputės įjungiamos tik tas keletą valandų, kai ateina vaikai. tarsi mums patiems Kalėdų nereikėtų (vadovas taupus. taupo net Kalėdas). ar sakiau, kad jis turi užsiauginęs keletą ilgų nagų ant kiekvienos rankos? :)
kažkodėl jaučiu poreikį padėkoti šiandien. visiems, kas yra ar buvo su manim - mamai, broliams, Laimutei, Kristinai - kastonui, Anai, Sandrai ir Eglei, Rainiui, tetai Jūratei :) visiems is kurių pusės visad jaučiau palaikymą ir kurių laiškus skaičiau daugybę kartų :) nežinau kas čia užplaukė ir gali būti kad kažka pamiršau, bet svarbiausia, kad žinau kokie nuostabūs jūs visi esatate. su Kalėdomis :)

Chios.spalio 19 d.

2007.10.19 22:29:16

Sveiki;)

Manau pats laikas susigriebti, kad turiu tokį dalyką kaip blogas. Manau visiems taip – pradžioje daug rašosi, o po to po truputį įsigyveni ir žiūrėk net nepastebi kaip laikas bėga. Tai, kas pradžioje buvo naujienos bei įspūdžiai pamažu pavirsta tavo kasdienybe ir tiek.

Svarbiausia rugsėjo naujiena buvo ta, kad prie mūsų prisijungė ilgai laukta ir paskutinioji mūsų komandos narė. Taigi dabar mūsų „šeima“ (kaip mėgsta mus vadinti vadovas (mes juokais perfrazuojam – sekta)) pilnos sudėties ir tokia ir išliks jei nenutiks kokių nors netikėtų dalykų. Mergaitė atvažiavo rugsėjo pradžioje, iš Vokietijos, o jos vardas yra Indra. Tiesa, jei galvojat, kad ji vokietė, tai šiek tiek klystat, nes panašesnė ji į savo tėtį, kuris yra mongolas. Ir šiaip, nelabai ji mėgsta Vokietiją, labiau Kanadą, kur gyvena jos draugas. Taigi čia dabar tikras internacionalas: „mongolė“ iš Vokietijos, tipiškas italas, prancūzas, rusė iš Estijos ir aš. jei kas nepamena – iš Lietuvos.

Indra praskaidrino mūsų gyvenimą visom prasmėm. Labai spalvinga ir į menus linkusi asmenybė – piešia, kuria „poems“, dainuoja. Tarp kitko būtent dėl dainavimo mūsų ramiuose namuose kilo paskutinis konfliktas. Italui pasirodė, kad dainuoti naktį nėra labai gerai. Giliai širdy aš jam priariau, nors jau išsiugdžiau sugebėjimą užmigti esant bet kokioms sąlygoms – degant šviesai, dainuojant Indrai, darbininkams dirbant gretimam name...

Visa kita po senovei. Dirbam taip pat, tiesa, prisidėjo keletas naujų projektų, jei pavyks sukursim internetinį puslapį norintiems išmokti piešti. Darbo daug, bet tikiuosi, kad kažkaip viską padarysim. Arba kaip nors.

Vienas iš blogesnių dalykų yra tai, kad graikai visiškai išprotėjo ir dabar mes privalom pristatyt kvitukus, kur išleidom savo kišenpinigius (ne maistpinigius, kas visus daugiau ar mažiau įprasta, o kišenpinigius). Pasak dabartinių mano turimų kvitukų gaunasi taip, kad vieną dieną aš išgėriau septynis puodelius kavos, pirkau šešis kepalus duonos, o kitą dieną – septynis pakelius sviesto arba vinių, o vieną dieną prisipirkau maisto už keturiasdešimt eurų (daugiausia dominuojant kačių bei šunų maistui). Čia, aišku, pasak svetimų kvitukų, nes daugiausia mes renkam ne savo, nes per vėlai mums pasakė, kad reikia rinkti. Taigi, tokios tad linksmybės. Tikimės, kad visos organizacijos sukils ir ši kvaila tvarka bus panaikinta. Pastaruoju metu vis labiau įsitikinu, kad Lietuvos biurokratija ne pati baisiausia.

Pats geriausias dalykas yra tai, kad čia pamažu šąla. Aha, man tikrai tai pats geriausias dalykas. Kai prieš kokią savaitę pirmą kartą kiek čia esu lijo pirmas lietus džiaugiausi nežmoniškai, net nuotrauką pasidarėm. Žmonės sakė, kad tai pirmas lietus čia po keturių mėnesių.

Šiek tiek pasiilgau lietuviško rudeninio lietaus, rudens Lietuvoje, ežero, kai kurio maisto (mamyt didžiulis AČIŪ už atsiųstus saldainius!!!!!) ir visų visų žmogučių... pamažu traukia į miegą, tad greičiausiai ir baigiu.

Summary: juokinga, kai kalbant lietuviškai jausmas toks, tarsi laužyčiau liežuvį. Garbės žodis anglų kalba – liežuvinių tinginių išmislas. Graikiškas maistas vis dar toks pat geras. Žmonės irgi. Projektas tęsiasi. Per daug nepavargstam. Visai nepastebiu, kur dingsta laikas. Kalnai - pati geriausia čia vieta.

Siga siga

Siga siga - čia mūsų labai mėgstamas ir labai dažnai naudojamas (kaip ir it's ok, it's all right), o reiškia - po truputį, iš lėto iš lėto, neskubant. čia telpa visa graikiškojo gyvenimo tempo prasmė ir esmė ir mūsų dabartinis gyvenimo būdas.
Šiandien PAGALIAU radau čia tokį dalyką kaip pieno kokteilis. ledų kokteilis būtų kur kas geriau, bet kai po ilgų aiškinimų bandžiau išsiprašyti Ice cream coctail, man pasakė - "ice cream or juice". ir į tolesnes kalbas nesivėlė. dar nuoširdžiai manau, kad čia skatinamas alkoholizmas :)))))) užvakar irgi bandžiau išsiprašyti pieno milkshake, o man atsakė, kad jo nėra ir pasiūlė alaus :))) o jis čia ir dvigubi pigesnis nei sultys ar tas pats mano milkshake.
Savaitgalį buvom nukeliavę į salos pietus su vadovo vaikais (nuotraukose ta labai graži garbanė - jo duktė, ir nedidukas vaikinukas - jo sūnus), nuotraukos kaip tik šiuo metu keliauja į picasą, o jas pamatyt bus galiama tuo pačiu kaip visada http://picasaweb.google.com/anirise adresu. kelionė buvo puiki. žadu parašyt komentarus nuotraukoms, tad čia per daug ir nesikartosiu :)

dėl gaisrų. kad Grikijoje kur dega sužinojau tik iš žinučių iš Lietuvos. mes juk žinių nežiūrim. žadėjom pradėti tai daryt. savaitės pradžioje kiek gavau laiškų visų pagrindinis klausimas buvo - "ar tu ten nedegi?". taigi aš nedegu ir kiek klausinėjau mūsų salj visiškai nėra gaisrų. kaip juokavo mūsų geras pažįstamas graikas draugas Jorgo (rašau vardą taip kaip jis tariasi) - prieš dešimtmetų mes turėjom daug didelių gaisrų, viskas sudegė, tad dabar jau nebėra kam degti :)
taigi mamyt - ramiai. aš nedegu. taip pat visiem labai ačiū už rūpestį!!!

aaa kalbant apie Jorgo. tai labai daug keliavęs žmogus, daug mokęsis ir apskritai kaip mes sakom "very intelligent". jis mus karts nuo karto pamoko gyvenimo Graikojoje. pasako kur kokios vietos čia Chios saloje, papasakoja apie moterų ir vyrų gyvenimus. pvz. susitikinėt su mergina iš Chios yra labai pavojinga. net ne tai kad susitikinėti. kad ir išgerti kavos, nes būtinai kas nors pamatys (nes čia visi ir visus pažįsta), visi sužinos, turėsi pažindintis su broliais, tėvais ir t.t. dar graikai vaikinai mėgsta vienu metu turėti ne vieną merginą (na čia manau ne tik graikai :D), ir dar, kad šalia jūros yra barai, kur gali pamatyti labai gražias moteris su mažais vaikais, nužvelgiančias vyrišką publiką - tai jaunos jūreivių žmonos. jų vyri gerai uždirba, bet beveik nebūna namuose. toks tad gyvenimas. dėl kai kurių dalykų Jorgo čia pajuokavo, bet iš esmės.. :)
gaila jis penktadienį išvažiuoja tęsti studijų į Atėnus, tad pamatysim jį jau nebegreit. prieš išvažiuodamas žadėjo parodyti labai gero graikiško maisto taverna, bet aš nebesuprantu kaip gali būti dar geriau...

linkėjimai visiems. ir laukiu lankytojų ;)
I.

Graikija. įsigyvenimas :)

2007.08.23 11:38:01

Kadangi jau apipratau ir apsitryniau, tai visai gerai jaučiuosi. Blogybė iš esmės tik viena – laaabai karšta. Nuotraukoje gal nelabai matosi, bet termometras rodo apie trisdešimt tris laipsnius. Ir tai namuose, viduj... kai atsinešiau termometrą iš balkono, kur jis gulėjo tiesiogiai saulės spinduliuose, rodė penkiasdešimt. Kaaaaršta. Kiekvieną dieną pastaruoju metu aš sakau – „this is the most hot day since I‘m here“. Ir kiekvieną dieną tai būna tiesa. Ties sklando kalbos, kad nuo penktadienio turėtų atvėsti. Tikiuosi, nes šiandien net naktį balkone buvo per karšta. Bet anyway, tiesa pasakius, prie karšio priprantama. Svarbiausia nebūti per daug tiesiogiai saulėje.

Mūsų gyvenimas teka senąja vaga. Dirbam, valgom, miegam, o vakarais kur nors išlendam pasibastyt. Įpratau kiekvieną rytą apie septintą – aštuntą eiti paplaukioti. Būna net tokių dienų, kad nei vienos bangelės. Jausmas tarsi kokiam Lietuvos ežere plūduriuotum. O kartais visam paplūdimyje nebūna nei vieno žmogaus. Visai puikus jausmas. Pareinant nuo jūros tradiciškai nuperku tik ką iškeptos duonos (man labiau primena batoną). Ir ramūs rytiniai pusryčiai, pakol visi po truputį sukyla. Julija ir Fede kažkaip labiau prisitaikę prie karšio, bet mums su Gwen‘u kiek sunkiau. Bet we will survive. O. Tiesa, dar – pradėjom po truputį bėgioti. Kol kas bėgiojam tik dviese su Gwen‘u, bet vėliau gal prisidės ir kiti. Užvakar vėlai vakare lakstėm kalnų keliukais – aaa kaip gražu. O nusileidus nuo kalnų, regis, įbėgtum tiesiai į jūrą. Bet mes nubėgom į miestą. Tai būtų apie šešis septynis kilometrus. Susiradom šunį – jauną, linksmą, auksinį retriverį. Tiesa, grįžtant atgal jį pametėm. Bet net nebejoju, kad kai bėgsim dar kada – būtinai sutiksim. Į bėgiojančius žmones čia žiūri kaip į ateivius iš kosmoso, nes niekas taip nedaro. Kažkaip keista rašyti lietuviškai, o kaip skamba „gyva“ lietuvių kalba iš viso baigiu primiršti. Kai kas nors paprašo pasakyti ką nors lt kalba, būna labai keista čia taip kalbėti. Anglų anglų anglų, pagrindinės frazės graikų kalbos, pora frazių išmokau iš prancūzo, italas naudoja daug necenzūrinių itališkų žodžių ir neverčia mums jų, tad itališkai dar neišmokau nieko. Su Julija karatais persimetam ką nors rusiškai, nes jai tai gimtoji kalba, bet labai retai, nes iš įpročio – angliškai angliškai angliškai... nuo rugsėjo atvažiuoja mergina iš Vokietijos, tai manau bus nebloga galimybė atnaujinti savo vokiečių kalbos žinias. Ich liebe Deutsch sprechen!!!! Iš esmės, kalbų atžvilgiu, čia didžiulės galimybės. Tereikia jas išnaudoti. Kaip nors..

Nuotraukų į savo picasą nežinau ar dėsiu kaip kad įprastai, nes reikia gerokai pracenzūruoti – pastaruoju metu atsibodo fotografuoti gražius vaizdus, Federico taip pat atsivežė fotoaparatą, tad pastaruoju metu nuolat vyksta fotografavimo karas tarp Lietuvos, Italijos bei Prancūzijos. Pagrindiniai nuotraukų motyvai – neaiškios kūno dalys, blausūs žvilgsniai po vietinio vyno, poilsio valandėlės, naktiniai reidai po miegamuosius ar mano balkoną. Kaupiam kompromituojančią medžiagą. Tad į picasą nelabai ir planuoju dėt, kažin ar kam įdomu.

kol kas tiek.

linkejimai

I ;)

Darbas. Graikija

Tik dabar susigriebiau, kad dar nerašiau ką aš čia veikiu :) mano darbo laikas yra nuo trecios valandos po pietų iki aštuntos vakaro. toks darbo laikas labai palankus atsikelti, nueiti pasiplaukioti jūroj, nupirkti ką tik iškeptos dar šiltos duonos ir neskubant papusryčiauti bei šiaip ramiai susiruošti.
Mūsų darbo vieta yra už kokių penkiasdešimt metrų nuo namų, tad kokios penkios minutės kelio pasilypėt kiek aukščiau į kalną.
dabar dirbam ties trimis projektais:

1. Euromythology. tai bus toks Europos mitologijos portalas, aš ruošiu medžiagą apie Lietuvos mitologiją. įtariu, kad čia būdama apie Lietuvą sužinosiu daugiau, nei būdama Lt :)
2. Vertimai . verčiam puslapius iš anglų į savo gimtąją kalbą. aš šiuo metu verčiu www.chios.com, taigi netrukus apie šitą salą bus galima pasiskaityti lietuviškai:)
3. Flash animacija. iki rugsėjo vidurio turim pagamint dvidešimt animacinių filmukų :) man tai pats įdomiausias darbas, nes aš kartu ir mokausi.
   

prie viso to darbo metu dar ateina mokytoja mokyti mus graikų kalbos.
taigi tiek tos mūsų veiklos. kai padarysim filmukus - pristatymus tai turėtume kažkur keliauti jų pristatyti. bus matyt.


aaaa.. dar snaudžiu :) šiandien kai miegojau terasoj ant manęs vėjas užpūtė kėdę :)))))) stiprūs vėjai čia naktimis :)

iki ;)

I.

telefonas

a. jei kam kartais pamiršau pranešti savo tel. 00306981820248.

Graikija.3

2007.08.13 14:00:18

o. jau trylikta diena. Kažkaip nepastebiu aš čia laiko. Nesigaudau visiškai. Niekad nežinau nei kokia mėnesio, nei kokia svaitės diena. Pastarąsias dvi dienas karštoka. Bet gyventi įmanoma. Kur dingo šitas savaitgalis iš viso nesiorientuoju. Šeštadienį, nors ir buvo karšta, nukeliavom iki Karfas – tai vienas iš nedaugelio paplūdimių, kuriame yra ne akmenukai, o smėlis. Tiesa pasakius nieko gero – visur pribyra smėlio, daug žmonių, panašiai kaip mūsų Pabaltijis. kiek vėliau prie mūsų prisijungė porelė graikų. Jie žino kur kas geresnes vietas. Viena jų – Agia Fotini. Ooooo kaip ten gera. Nugludinti akmenukai, užsieniečių išpirkti namukai, kavinė prie pat jūros... vėsus vanduo. Labai gera vieta ramiai pailsėti. Daug jaunimo :) nuostabi diena buvo, tik gaila vakare vaikinukas italas gavo liūdną žinią iš namų. Tad turėjo skubiai ten važiuoti, ką ir padarė vakar. Taigi mes dabar trise.

Mūsų vadovas yra profesionalus buriuotojas, išprotėjęs dėl šito sporto. Tad vakar mus visus tris pasiėmė į buriavimo varžybas. Rungtyniavo jauniai. Iš esmės mes ten turėjom ką nors padėti, bet kad nelabai buvo ką, tai išėjo labai neblogai praleistas laikas: kelionė keltu į šalia esančią salą (kurioje gyvena tik apie tris šimtus gyventojų, o vasarą kelis kartus daugiau turistų iš visų pasaulio šalių. Daugybė žmonių ten tiesiog nusipirkę namus vasarai, o prie krantų prisišvartavę daugybė laaaabai gražių jachtų), maudynės vos ne visą dieną, baladojimasis pakrante ir varžybų stebėjimas. Gaila tik tai, kad buvo karštą. Šiuo metu jau esu mocarella (kažkodėl oda nenoriai priima saulės spindulius) su nudegusiu veidu. Vakare numiriau iš laimės grįžusi namo ir pagaliau pasislėpusi nuo saulės. Mūsų uolioji (per daug gera) Julija dar sugebėjo nueiti pažaisti su vaikais ir dar kažką nuveikti, bet aš nesugebėjau net nueiti į man regis turėjusią būti tikrai įdomią profesoriaus, atsakingo už NASA tyrimus Marse, paskaitą. Vis tiek graikų kalba, o be pačių paprasčiausių frazių aš dar nelabai ką moku. Labiau mes čia ugdomės kol kas anglų kalbą. Nes visą laiką šnekam angliškai. Kartais ir galvoti pradedu angliškai, o kažkurią naktį žmonės sakė girdėjo kaip pro miegus kalbėjau irgi angliškai. Bet graikų turėsiu kažkaip išmokti – kiekviena savaitę turim po tris ar daugiau pamokų su namų darbais, taigi... pastaruoju metu dažniausiai mūsų naudojama fazė „it‘s ok. It‘s all right“.

Vakar po tokios karštos dienos Gwen‘as iš kažkur ištraukė šalto vokiško Pilsner alaus... pasijaučiau kaip namie, nes labai panašus į lietuvišką alų. Dar Gwen‘as papasakojo, kad jo draugas pabuvęs Lietuvoj ir paragavęs lietuviško alaus niekad nebenorėjo gerti jokio kito. It‘s ok. dėl karščio, ir po alaus sugalvojom išsinešti šiąnakt savo miego priemones (t.y. patalynę) į terasą. Na turim tokį kaip ir didelį balkoną antram aukšte. Visai neblogas miegas gavosi. Kol užmigom suskaičiavom penkias (2:3 ne mano naudai) žvaigždes, ir prisijuokėm iš juokingų žodžių. Niekad nemaniau, kad lietuviški „kis kis kis“ arba „kuti kuti kuti“, „ciu ciu ciu“ tokie juokingi. Dar Gwen‘as palinkėjo „labanaktis“ lietuviškai! Aaa life is beautiful.

Šiandien vėl karšta. Bet įmanoma gyventi. Kažkaip čia tas karštis netiek jaučiasi kiek Lt. Chios įdomybės:

• už tris EUR galima nusipirkti labai skanaus vyno litrinį butelį.
• Kiek bendravau su žmonėmis visi žino kas yra Lietuva ir netgi kur ją surasti. Dar žino kaip ištarti „Lietuva“, nes žiūri krepšinio varžybas.
• Graikai nėra labai tamsios odos žmonės. Kai kurie taip, bet dauguma atrodo kaip gerai paskrudinti lietuviai, bet tikrai ne kokie turkai.
• Jei picerijoj ko nors nesuvalgai, tau supakuoja išsinešti.
• Maistas laaabai skanus. Grįšiu namo penkis kartus didesnė.
• Su parduotuvėmis nėra tokios didelės problemos, net kai jų darbo laikas nėra didelis. Net mūsiškiame Daskalopetra (šalia didžiausio salos miesto) yra nebloga net sekmadienį veikianti krautuvėlė. Aišku tai greičiausiai būdinga tik turistiniam sezonui, bet anyway džiaugsmas.
• Kainos. Tai, kas Lietuvoj litais, čia yra eurais, tik kai kas pigiau. Taigi jei neverti išleidžiamų eurų į litus visai geras gyvenimas. Už 1,6 Eur aš sugebu persivalgyt.
• Labai juokingas dalykas – kiekvieną rytą per visą mūsų kalnų miestelį kursuoja vaisius pardavinėjantis žmogus, kuris per megafoną (neatsimenu kaip tas daiktas tiksliai vadinasi) spygauja: „tooomatos, potatosss, banana!!!!” dažniausiai tai vyksta prieš aštuonias. Nežinau kaip vietiniai, bet mes norėtume kurią dieną jo patykoti ir nuleisti nuo kokio kalno, kad galėtume ryte normaliai išsimiegoti.

Kol kas tiek. Laikas į darbą. Turim iki rugsėjo dvidešimtos dienos pagamint dvidešimt Flash filmukų This is a little difficult.

2007.08.13 14:42:52

P.S. nuotraukos kaip visada http://picasaweb.google.com/anirise

Graikija.2.

2007.08.05 01:31:28 (dar nemiegojau. Vadinasi dar rugpjūčio ketvirta diena).

Jausmas toks tarsi čia būčiau labai labai seniai. Man patinka šitų vietų gyvenimo ritmas – darbo laikas trumpesnis, niekas niekur nelaksto, o regis visur ir viską suspėja. Kažkokia gera pusiausvyra. Aš su savo bendro likimo draugais gyvenu netoli didžiausio salos miesto Chios. Mūsų vietovė vadinasi Deskalopetra. Iki Chios apie šešis kilometrus. Paprastai ten patenkame su autobusu. Vienas bilietėlis – 1,15 Eur. Aš kartais gailiuosi, kad mes gyvenam taip arti Chios ir autobusu tenai nukeliauti teužtrunka apie penkiolika minučių. Tais maršrutais, kuriais paprastai važiuojam aš galėčiau važinėtis visą dieną. Kartais autobusai važiuoja palei jūrą, o kartais per kalnus. Net nežinau kuris maršrutas gražesnis. Kai važiuoju tai įsispoksau pro langą, kad net negirdžiu ką man kalba Julija. Julija – tai iš Estijos atvažiavusi rusų tautybės mergina. Labi miela paslaugi, gera, sąžininga ir baisiai besilaikanti visokių (daugiausia savo sugalvotų) taisyklių, kuo kartais mums labai įkyrėja. Na dar daug kalba. Bet šiaip labai puikus žmogus. Bus su mumis iki vasario. Frederico labai paprastas, nuoširdus tipiškas italas (puiki pasta. Firminė) – su juo labai smagu pabendrauti visais gyvenimo klausimais. Gveanel‘is manau taip pat labai „tikras“ prancūzas J irgi labai geras, tylus, džentelmeniškas žmogus. Geriausia, kad visi mes kažkuo panašūs (tik, kaip sakė Frederico, jis tikisi, kad Julija yra unikumas) ir nesunkiai radom bendrą kalbą. Mano projekto laikas beveik sutampa su vaikinų, tad manau tai labai ok. Čia žmonės jau turi susiradę nemažai graikų draugų ir mane pristatinėja kam netingi. Iš visų tų kuriems pristatė nei vieno vardo neatsimenu, bet kada nors pasitaisysiu. Vakar buvom kažkokiam agrokultūriniam festivalyje. Labai geras renginys – įėjimas nemokamas, muzika, o to, kas eksponuojama galima ir paragauti. Ir ne po vieną kartą. O dar kai pamato, kad esi iš užsienio (aš iš tolo šviečiu minioj savo balta sūrine oda), tai iš viso būna labai malonūs. Mano pažintis su graikiškais patiekalais ir grimais jau tikrai nebloga. Pirmiausia yra degtinė padaryta regis iš ryžių – ouzo. Stiprus ir rimtas dalykasDar Chios sala išsiskiria tu, kad tik čia išgaunamas toks dalykas kaip mastika. Tai, kiek supratau, tam tikro medžio sakai. Iš jos daroma bei šiaip ji naudojama labai daug kur – muilas, aliejus, kremas, saldumynai... ir, žinoma, mastika likeris. Man patiko raudonos spalvos – sakė su rožėmis. Taigi teko paragauti visko. Vakarą pabaigėm kavinėj ( ar restorane, nežinau), kurioje galėčiau apskritai likti gyventi – ji įrengta siauro kyšulio pačiame gale – atrodo kad geri frape (tradicinė šalta kava) arba Mythos (tradicinis alus) kokioje mažoj negyvenamoje salelėje. O pro šalį kartas nuo karto praplaukia didžiuliai laivai. Tad šioje vietoje mūsų internacionalinė draugija ir pratęsė vakarą. Kažkodėl, pasiekus atitinkamą būseną pagrindine tema tapo komunizmas. Kaip ši ideologija atrodo „popieriuje“ ir kaip (ne)veikia realybėje. Beje. Nustebau, bet žmonės čia yra girdėję apie Lietuvą. Pirmiausia aišku, per krepšinį. O Gven‘as šaunuolis netgi pribloškė mane tuo, kad moka pasakyti „laba diena“ bei „labanakt“. Šiandien tikėjausi gauti bevielio ryšio adapterį savo kompiuteriui, bet nukeliavus į parduotuvę paaiškėjo, kad kurjeris kažkur pradingo ir atveš jį tik pirmadieni. Nusivyliau, bet nei kiek nenustebau, nes dar prieš atvažiuodama čia nusiteikiau tokiems graikų charakteri ypatumams.

Aaaa staiga užsinorėjau miego. Nežmoniškai. Buvom kine („oušeno tryliktukas“). Labai nuostabus dalykas – kito pastatas neturi stogo – taigi gaunasi kinas po atviru dangum. Visai kaip mokytojų kiemelyje Lietuvoje J o po to man parodė nuostabią vietą. Kur labai labai gera sėdėti... ir mėnulis čia, kai pateka, būna neįtikėtinai geltonas. Amezing. Kalinichta.

Kokie čia gražūs namukai... negaliu atsižiūrėti...

Graikija. 1.

na ka gi. pagaliau vietoj. uz lango cypauja kazkokie sutverimai. grazu. panasiai kaip ziogu cypavimai vakarais Lietuvoje. vat. kelione pasiseke puikiai. mano lagamino niekas niekur nepamete ir natgi nei sugadino, nei istepe. tuom be galo dziaugiuosi. truputeli atsibodo bastytis visa diena po oro uostus, but it's ok. nusileidus saloje mane pastiko vadovas ir zmones su kuriais dirbsiu ir gyvensiu - tai italas, prancuzas ir estijos rusaite. siaip labai malonus zmones. ir. turiu pasakyti labai tipiski savu temperamentu atstovai :))
apie pacia gyvenamaja vieta neturiu zodziu :) be galo grazu. as jau pradedu svajoti senatvej tureti tipiska sioms vietoms namuka su melynomis langinemis ir sodeliu vidiniame kiemelyje :) mes keturiese turime nameli su virtuve ir trimis kambareliais. kol kas as su kita mergaite dalinuose kambariuku apacioje, bet nuo rugsejo merginos (as irgi prie ju) gyvens antrame aukste, vaikinai - apacioje. na cia siaip - susitarimo reikalas. ooo o antras aukstas puikus :) isejimas i balkona vieno lango vaizdas i jura, kito i kalnus... mhmmmm..
dar susipazinau su darbo vieta. veiksiu is esmes tai, apie ka ir galvojau :) kai tai veiksiu aprasysiu daugiau. o kol kas mane bando "ivesti" i visuomenini gyvenima - na zinot kaip buna ;) siandien kazka veiksim nakti. du festivaliai, dar neaisku kuri pasirinkti :)
o vakar nakti plaukiojom juroj. ten tolokai nuo kranto buna toks kaip ir kvadratinis plaustas. priplauki iki jo. gali pailset. pagulet ir paziureti i zvaigzdes.. :)

nuotraukos bus netrukus ;)

iki :)

Informacija.

kai iki kelionės dar daugybė laiko (bent jau man taip atrodo šiltai įsikūrus lovoje Lietuvoje), viskas ką gali padaryti:

1. sužinoti kiek galima daugiau apie šalį, kurioje ketini praleisti beveik metus.

2. išmokti pora žodžių tos šalies kalba.

3. išspręsti galvosūkį: kaip viską sutalpinti į 20 kg.

Na čia bent pradžiai.

Sugalvojau padėlioti čia kažkiek informacijos, kurios surandu. Kai pagaliau nuvažiuosiu bus įdomu pažiūrėti kas pasitvirtino, o iš ko galima tiesiog pasijuokti .

• Pasak graiko, su kuriuo teko paplepėti, Chios saloje temperatūra žemiau penkiolikos laipsnių nenukrenta. Bet vėjas kartais būna labai šaltas. [paltas lieka LT. Valio! Artėjam prie 20 kg! ]
• Dar tas pats graikas mirė iš juoko, kai aš pareiškiau savo ketinimą salą išvaikščioti pėsčiomis. Gal ji ir nėra tokia maža kaip maniau...

• Graikų kalba labai sunki. Šiuo metu klausausi pamokėlių iš http://www.kypros.org/Greek/

Tik gaila, kad kartais jis sunkokai atsidaro. Įspūdis – sunkoka, bet įmanoma. Įtariu, kad išgirdus gyvai viskas atrodys dar kitaip.

Labai geros frazės:

• ou leipeis toso - as taip taves ilgiuosi
• se thelo - as noriu taves
• girise piso - grizk
• omorfouli mou - mano grozi
• khrissouli mou - mano aukse
• aggeloudaki mou - mano angele
• morou mou, moraki mou - mano baby
• S' eho erotefthi - isimylejau tave
• erota mou, agapi mou - mano meile

saldu iki nuprotejimo, kai nusibosta galima sakyti

Se thelo, me thelis, giati den padrevomaste - as taves noriu, tu manes nori, tai tuokiames!

Šitas radau forume http://www.supermama.lt/forumas/lofiversion/index.php/t92463-450.html

O šiaip kiek skaičiau, daug kas mini, kad graikai apskritai labai džiaugiasi, jei pasakai nors žodį graikiškai. Tad Jasus ar kalimera pas mane pradžiai yra. (dar moku pasakyti „tai yra langas“ ir „tai yra stalas“. Manau pravers). Didžiausia trauma man manau bus tai, kad Nai (tariasi panašiai kaip mūsų „ne“) išvertus reiškia „taip“... įtariu, kad dėl to įsipainiosiu ne į vieną nesusipratimą.

·

to be continued...

Iš kur atsirado Graikija?

Pirma mintis, kad laikas gimti užrašams apie Graikiją kilo tada, kai sužinojau, kad mano projektas patvirtintas. kažkaip šiurpu pasidarė. džiugu, bet ir baisoka. man dažnai taip būna - kažko labai noriu, svaigstu apie tai, o kai troškimas išsipildo - stabteliu ir akimirką nusigąstu. Ortega y Gasset'as buvo teisus - Išsipildžiusios svajonės neišvengiamai žūna. lieka gyventi realybe ir srėbti viską, ko prisivirei. norėjau kažko radikaliai naujo. ir jei viskas gerai, ko gero gavau.
taigi. po to baimės prasisklaidė. ypač po seminaro Aukštadvaryje. pasijutau ne viena esanti. o buvimo "bandoje" jausmas visad teikia šilto jaukumo. iki mano kelionės liko dar ištisas mėnuo, tad dar jaučiuosi pakankamai rami. stengiuosi net negalvoti kaip atrodysiu lygiai po mėnesio. bet bent jau būsiu padarius darbus, kurių nenoriu daryti... iš tiesų šią akimirką jau norėčiau būti toje saloje, kurioje gyvensiu tuos vienuolika mėnesių. dažnai norisi peršokti per įvykius, kurių nenori patirti. tik keista. pastebėjau, kad būtent tokie įvykiai duoda daugiausiai.
įtariu, kad kuo labiau panikuosiu, tuo daugiau čia rašinėsiu :) tad skaityti mano užrašus iki išvažiavimo visiškai nebus prasmės :)
aš dažnai nuklystu i filosofijas. o tai nuobodu.

Pirmas