Pirma mintis, kad laikas gimti užrašams apie Graikiją kilo tada, kai sužinojau, kad mano projektas patvirtintas. kažkaip šiurpu pasidarė. džiugu, bet ir baisoka. man dažnai taip būna - kažko labai noriu, svaigstu apie tai, o kai troškimas išsipildo - stabteliu ir akimirką nusigąstu. Ortega y Gasset'as buvo teisus - Išsipildžiusios svajonės neišvengiamai žūna. lieka gyventi realybe ir srėbti viską, ko prisivirei. norėjau kažko radikaliai naujo. ir jei viskas gerai, ko gero gavau.
taigi. po to baimės prasisklaidė. ypač po seminaro Aukštadvaryje. pasijutau ne viena esanti. o buvimo "bandoje" jausmas visad teikia šilto jaukumo. iki mano kelionės liko dar ištisas mėnuo, tad dar jaučiuosi pakankamai rami. stengiuosi net negalvoti kaip atrodysiu lygiai po mėnesio. bet bent jau būsiu padarius darbus, kurių nenoriu daryti... iš tiesų šią akimirką jau norėčiau būti toje saloje, kurioje gyvensiu tuos vienuolika mėnesių. dažnai norisi peršokti per įvykius, kurių nenori patirti. tik keista. pastebėjau, kad būtent tokie įvykiai duoda daugiausiai.
įtariu, kad kuo labiau panikuosiu, tuo daugiau čia rašinėsiu :) tad skaityti mano užrašus iki išvažiavimo visiškai nebus prasmės :)
aš dažnai nuklystu i filosofijas. o tai nuobodu.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment