Graikija.2.

2007.08.05 01:31:28 (dar nemiegojau. Vadinasi dar rugpjūčio ketvirta diena).

Jausmas toks tarsi čia būčiau labai labai seniai. Man patinka šitų vietų gyvenimo ritmas – darbo laikas trumpesnis, niekas niekur nelaksto, o regis visur ir viską suspėja. Kažkokia gera pusiausvyra. Aš su savo bendro likimo draugais gyvenu netoli didžiausio salos miesto Chios. Mūsų vietovė vadinasi Deskalopetra. Iki Chios apie šešis kilometrus. Paprastai ten patenkame su autobusu. Vienas bilietėlis – 1,15 Eur. Aš kartais gailiuosi, kad mes gyvenam taip arti Chios ir autobusu tenai nukeliauti teužtrunka apie penkiolika minučių. Tais maršrutais, kuriais paprastai važiuojam aš galėčiau važinėtis visą dieną. Kartais autobusai važiuoja palei jūrą, o kartais per kalnus. Net nežinau kuris maršrutas gražesnis. Kai važiuoju tai įsispoksau pro langą, kad net negirdžiu ką man kalba Julija. Julija – tai iš Estijos atvažiavusi rusų tautybės mergina. Labi miela paslaugi, gera, sąžininga ir baisiai besilaikanti visokių (daugiausia savo sugalvotų) taisyklių, kuo kartais mums labai įkyrėja. Na dar daug kalba. Bet šiaip labai puikus žmogus. Bus su mumis iki vasario. Frederico labai paprastas, nuoširdus tipiškas italas (puiki pasta. Firminė) – su juo labai smagu pabendrauti visais gyvenimo klausimais. Gveanel‘is manau taip pat labai „tikras“ prancūzas J irgi labai geras, tylus, džentelmeniškas žmogus. Geriausia, kad visi mes kažkuo panašūs (tik, kaip sakė Frederico, jis tikisi, kad Julija yra unikumas) ir nesunkiai radom bendrą kalbą. Mano projekto laikas beveik sutampa su vaikinų, tad manau tai labai ok. Čia žmonės jau turi susiradę nemažai graikų draugų ir mane pristatinėja kam netingi. Iš visų tų kuriems pristatė nei vieno vardo neatsimenu, bet kada nors pasitaisysiu. Vakar buvom kažkokiam agrokultūriniam festivalyje. Labai geras renginys – įėjimas nemokamas, muzika, o to, kas eksponuojama galima ir paragauti. Ir ne po vieną kartą. O dar kai pamato, kad esi iš užsienio (aš iš tolo šviečiu minioj savo balta sūrine oda), tai iš viso būna labai malonūs. Mano pažintis su graikiškais patiekalais ir grimais jau tikrai nebloga. Pirmiausia yra degtinė padaryta regis iš ryžių – ouzo. Stiprus ir rimtas dalykasDar Chios sala išsiskiria tu, kad tik čia išgaunamas toks dalykas kaip mastika. Tai, kiek supratau, tam tikro medžio sakai. Iš jos daroma bei šiaip ji naudojama labai daug kur – muilas, aliejus, kremas, saldumynai... ir, žinoma, mastika likeris. Man patiko raudonos spalvos – sakė su rožėmis. Taigi teko paragauti visko. Vakarą pabaigėm kavinėj ( ar restorane, nežinau), kurioje galėčiau apskritai likti gyventi – ji įrengta siauro kyšulio pačiame gale – atrodo kad geri frape (tradicinė šalta kava) arba Mythos (tradicinis alus) kokioje mažoj negyvenamoje salelėje. O pro šalį kartas nuo karto praplaukia didžiuliai laivai. Tad šioje vietoje mūsų internacionalinė draugija ir pratęsė vakarą. Kažkodėl, pasiekus atitinkamą būseną pagrindine tema tapo komunizmas. Kaip ši ideologija atrodo „popieriuje“ ir kaip (ne)veikia realybėje. Beje. Nustebau, bet žmonės čia yra girdėję apie Lietuvą. Pirmiausia aišku, per krepšinį. O Gven‘as šaunuolis netgi pribloškė mane tuo, kad moka pasakyti „laba diena“ bei „labanakt“. Šiandien tikėjausi gauti bevielio ryšio adapterį savo kompiuteriui, bet nukeliavus į parduotuvę paaiškėjo, kad kurjeris kažkur pradingo ir atveš jį tik pirmadieni. Nusivyliau, bet nei kiek nenustebau, nes dar prieš atvažiuodama čia nusiteikiau tokiems graikų charakteri ypatumams.

Aaaa staiga užsinorėjau miego. Nežmoniškai. Buvom kine („oušeno tryliktukas“). Labai nuostabus dalykas – kito pastatas neturi stogo – taigi gaunasi kinas po atviru dangum. Visai kaip mokytojų kiemelyje Lietuvoje J o po to man parodė nuostabią vietą. Kur labai labai gera sėdėti... ir mėnulis čia, kai pateka, būna neįtikėtinai geltonas. Amezing. Kalinichta.

Kokie čia gražūs namukai... negaliu atsižiūrėti...